0 of 0 for ""

Sweco Lietuva Mūsų žmonės

„Sweco Lietuva“ specialistai. Kasparas Gražinskas: „Ar tvarus pastatas, jei jame neįrengta arba blogai įrengta nuotekų kanalizacija, vandentiekis?“

Kasparas Gražinskas, „Sweco Lietuva“ vyresnysis vandentvarkos inžinierius, yra šios srities ekspertas, atlikęs galimybių studijas analogų neturintiems projektams Lietuvoje, taip pat prisidėjęs prie didžiulio masto Stokholmo metro projekto. Mintis apie savo darbą jis dėsto aiškiai, kad net žmonės, neturintys inžinerijos  pagrindų, gali suprasti, kaip vandentvarkos inžinerija yra neatsiejama nuo tvarumo plėtros ir darnaus visuomenės vystymosi.

Kaip pasirinkai inžinerijos sritį?

Mokykloje labai nemėgau humanitarinių mokslų. Patiko chemija, fizika, matematika, informacinės technologijos, todėl žinojau, kad tikrai pasirinksiu sritį, kurioje dominuoja būtent tikslieji mokslai. Taip ir atsidūriau inžinerijoje.

Techninės žinios yra inžinieriaus specialybės pagrindas. Kokios kitos kompetencijos yra svarbios vykdant veiklą?

Manyčiau, kad svarbu yra gebėjimas surasti informaciją internete, kolegų rate, knygose ir mokėti ją „atsifiltruoti“ bei tinkamai panaudoti. Mano darbo patirtis rodo, kad svarbiausia kompetencija šiame darbe yra gebėjimas spręsti kitų žmonių, įmonių problemas. Juk klientas pas mus dažniausiai ateina su konkrečia problema, o mūsų tikslas yra ją išspręsti. Šiais laikais technologijos tobulėja labai sparčiai, todėl darbe koncentruojuosi į konkrečių problemų sprendimą, o technines žinias atnaujinu būtent atlikdamas darbus ir ieškodamas naujausios informacijos, kad būčiau tikras, jog klientui pasiūlėme geriausią ir pažangiausią šios dienos sprendimą, o ne „vakar dienos“ sprendinius, kurie buvo aktualūs prieš keletą metų.

Kurie tavo vykdyti projektai tau buvo įsimintiniausi? Pasidalink įgyvendintais sprendimais, kuriais didžiuojiesi.

Įsiminė Vilniaus bei Utenos miesto nuotekų dumblo deginimo įrenginių galimybių studijos, nes iki tol Lietuvoje dumblo deginimo praktikos nebuvo ir pirmieji dumblo deginimo įrenginiai Utenoje turėtų būti baigti statyti tik šiais metais. Todėl atliekant studiją nebuvo jokios analogiškos patirties Lietuvoje, tapome savotiškais pionieriais, kuriems teko spręsti džiovinto dumblo utilizavimo klausimus.

Kitas projektas – Stokholmo metro ruožas nuo Nacka iki Söderort. Projektas įsimintinas dėl savo milžiniškos apimties bei trukmės. Projekte, bendradarbiaudami su švedais, dirbame jau nuo 2015 metų pabaigos. Projektas vis dar tęsiasi. Ten mes daugiausia dirbame prie lauko vandentiekio, nuotekų bei lietaus tinklų. Taip pat padedame švedams tinklų koordinavimo dalyje.

Papasakok man daugiau apie bendradarbiavimą ir projektų vykdymą kitoms „Sweco“ šalims. Ar vykdydamas tarptautinius projektus įgauni patirties ir gali jų sprendinius pritaikyti mūsų šalies projektuose? O gal yra atvirkščiai – turime didesnę patirtį, kurią labai vertina kitos šalys?

Įdomu tai, kad projektavimo principai ir normatyvai yra labai panašūs, nes tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje veikia tie patys fizikos dėsniai. Tačiau taip pat yra ir gan didelių skirtumų tarp tipinių sprendinių. Vienareikšmiškai pasakyti, kad vienos ar kitos šalies sprendiniai yra geresni – negalėčiau. Patirtis tarptautiniuose projektuose rodo, kad dažnu atveju geriausias sprendimas yra tas, kai paimama geriausia abiejų šalių praktika ir jos sujungiamos į vieną visumą. Visada yra ko pasimokyti vieniems iš kitų, tiesiog reikia dalintis patirtimi ir ieškoti geriausio bendro problemos sprendimo būdo.

Tvarumo terminas dabar vartojamas visuomenėje, o inžinerija užima labai svarbų vaidmenį, kadangi sukuria pagrindą tvariai visuomenei vystytis. Kaip tvarumas pasireiškia vandentvarkos srityje?

Aš manyčiau, kad tvarumas iš esmės yra neatsiejamas nuo vandentvarkos. Ar tvarus pastatas, jei jame neįrengta arba blogai įrengta nuotekų kanalizacija, vandentiekis? Ar tvarus yra miestas, jei jame nėra vandentiekio, nuo lietaus tvinsta gatvės, stovi lauko tualetai, o kanalizacija nenumatyta?

Vandentvarka jau savaime yra tvarumą skatinanti sritis. Mūsų, vandentvarkos inžinierių, tikslas yra pasirūpinti, kad pasiūlytume optimaliausius galimus sprendimus ir tą tvarumą pakeltume į kitą, aukštesnį, lygį.

Pasidalink savo įžvalgomis, tavo manymu, kokios yra pagrindinės ateities tendencijos? Kokios galimybės šiame sektoriuje nusimato?

Kalbant apie ateinantį dešimtmetį, akivaizdu, kad vandens ištekliai bus vis labiau branginami viso pasaulio mastu, todėl bus tobulinamos technologijos, kad dar geriau būtų išvalytos nuotekos, pašalinti mikroplastiko, farmacijos bei pramonės teršalai iš nuotekų. Taip pat bus diegiamos priemonės, padedančios taupyti suvartojamo vandens išteklius, skaitmenizuojamos vandentvarkos sistemos ir viskas automatizuojama, panaudojant dirbtinį intelektą.

Kaip keitėsi vandentvarkoje naudojamos technologijos? Kokią įtaką jos padarė šios srities projektuose?

Kaip ir visuose sektoriuose, technologijos darosi vis tvaresnės – vartojančios mažiau energijos, skleidžiančios mažesnį triukšmą, pasiekiančios geresnį efektyvumą, užimančios mažiau vietos, išmanesnės, turinčios patogesnį ir/ar automatizuotą valdymą. Įtaką padarė tokią, kad jau nebeužtenka suprojektuoti pastato „dėžę“ ir ten atvesti elektros kabelį. Tobulėjančios technologijos reikalauja vis išmanesnių sprendinių. Naujo statinio integravimo į informacinę sistemą. Sprendinių, kurie leistų eksploatuoti vandentvarkos objektus be žmogaus įsikišimo.

Su kokiais klientais ir projektais dabar dirbi?

Šiuo metu daugiausia dirbu su „Sweco“ (Švedija). Lietuviškų projektų turiu mažiau ir jie dažniausiai atliekami pramonės įmonių klientams.

Tavo manymu, koks yra sėkmingo projekto receptas?

Kaip ir minėjau – mūsų darbas spręsti klientų problemas. Projektas – tai priemonė tų problemų sprendimams įgyvendinti. O kad projektas būtų sėkmingas, reikia bendradarbiaujant su klientu, išsiaiškinti, ko jiems reikia, padėti klientui išsigryninti užduotis ir tuomet pasiūlyti optimaliausią variantą jo poreikiams įgyvendinti. Idealiausia, jei visa tai atliekama laiku ir kokybiškai.