Kokiomis kryptimis vystosi Vakarų Europos vandentvarkos sektorius
Šiemet apsilankius tradicinėje, kas dveji metai organizuojamoje vandentvarkos ir aplinkosaugos technologijų parodoje IFAT’18 Miunchene norėtųsi pasidalyti keliomis įžvalgomis apie pastebėtas tendencijas, kokiomis kryptimis vystosi Vakarų Europos vandentvarkos sektorius, kokios temos vyrauja kalbant apie šio ūkio dabartines ir prognozuojamas ateities problemas, kokius akcentus naudoja įrangos gamintojai ir technologijų siūlytojai, siekdami sudominti potencialų užsakovą.
Žinant, kad nemažas būrys kolegų taip pat lankėsi šioje parodoje, toliau pateikti įspūdžiai nepretenduoja būti vienintele ir teisinga nuomone. Tai labiau subjektyvūs pastebėjimai, skirti vandentvarkos sektoriaus kolegoms, siūlant pagalvoti, ar tai aktualu ir pritaikoma „savam kieme“. Per keturias dienas parodoje pavyko ne tik apeiti visus su vandentvarka susijusių dalyvių stendus, prie vienų stabtelint ilgiau ir detaliau susipažįstant su konkrečiais sprendimais, o kitus tik trumpai peržvelgiant, bet ir sudalyvauti daugelyje seminarų ir teminių diskusijų, kurie vyko visos parodos metu.
Dėmesys efektyvumo didinimui – ne mada, bet būtinybė
Gamintojai ir technologijų kūrėjai jau neakcentuoja, kad gali išvalyti vandenį ar nuotekas iki tam tikrų parametrų ar pagaminti specifinės konfigūracijos uždorį. Dabar tai savaime suprantama. Varžytuvės vyksta dėl kitų aspektų: kiek elektros energijos vartoja technologija ar įrenginys, kaip greitai galima sumontuoti naują ar pakeisti esamą sklendę ar siurblį, kiek darbininkų reikia vamzdyno klojimo / montavimo darbams tranšėjoje atlikti ar lietaus šuliniui išvalyti. Kalbant apie elektros sąnaudų mažinimą, galima konstatuoti, kad inovacijų lenktynės vyksta ne dėl variklių galios kilovatų, bet dėl dešimtųjų ar šimtųjų kilovatų dalių, kurias padauginus iš eksploatuojamų įrenginių skaičiaus ir naudojimo laiko gaunamas įspūdingas kilovatvalandžių skaičius. Pavyzdžiui, vieni siurblių gamintojai, siekdami mažinti savo siūlomos įrangos elektros sąnaudas, vidinę siurblio korpuso dalį, turinčią sąlytį su persiurbiama terpe, gamina su ypač lygia danga, taip mažindami siurblio vidinio paviršiaus šiurkštumo koeficientą ir „laimėdami“ siurblio naudingojo veikimo koeficiento kelias tūkstantąsias dalis. Užsakovams, turintiems kelių šimtų ar tūkstančių tokio tipo siurblių parką, tos kelios tūkstantosios naudingojo našumo koeficiento dalys per dešimt eksploatacijos metų gali reikšti labai daug. Kitame stende teko stebėti jungiamosios sklendės tarpiklio pakeitimo procedūrą, kuri užtruko kelias minutes. Be abejo, tai atliko savo srities profesionalas, naudodamasis atitinkamais įrankiais. Akivaizdu, kad, siekiant mažinti darbo jėgos sąnaudas, kai didėja reikalavimai darbuotojų gebėjimams ir kartu auga jų lūkesčiai dėl atlygio, kiekvienai savo srities profesionalo atliekamai „operacijai“ skirtas laikas turi būti optimalus. Tad kiekvienas kasdien sutaupytas pusvalandis, atliekant įprastas kasdienes procedūras, leidžia sutaupyti kelis šimtus darbo valandų per metus. Tai reiškia galimybę didinti atlyginimų krepšelį optimizuojant darbuotojų sudėtį kiekybiškai ir kokybiškai. Dar vienas bendras gamintojų stenduose ir seminaruose užfiksuotas aspektas – konkuruojantys produktai lyginami skaičiuojant įrangos ar technologijų viso gyvavimo ciklo sąnaudas, o ne vien tik kainą. Tad akivaizdu, kad brangesni investicine prasme, bet efektyvesni eksploatuojant produktai ir sprendimai drąsiai siūlomi rinkai ir dažnai laimi konkurencinėje kovoje su pigiausiomis (įsigijimo kainos prasme) alternatyvomis.
Ūkį eksploatuojančios įmonės visoje Europoje jaučia „spaudimą“ iš savininkų (savivaldybių ar privačių subjektų) dėl efektyvumo didinimo ir sąnaudų mažinimo. Turint galvoje pasaulines energinių išteklių brangimo tendencijas, didelis dėmesys energijos išteklių taupymui vandentvarkos sektoriuje yra visiškai suprantamas. Nuolat augant darbuotojų lūkesčiams dėl atlygio, kai šiuolaikinės technologijos reikalauja platesnio kompetencijų spektro, vis plačiau taikomi techniniai ir technologiniai sprendimai, padedantys taupyti darbuotojų darbo laiką. Šios dvi tendencijos buvo labai aiškiai pastebimos parodoje ir, akivaizdu, kad ateityje įsigalės kaip norma. Ar tai taps norma Lietuvoje – pamatysime ateityje.
Skaitmenizacija – ne žaislas, bet priemonė efektyvumui didinti
Vaikščiojant tarp parodos stendų ir klausantis teminių pranešimų, dažnai apimdavo jausmas, kad skaitmenizacijos srityje Lietuvos vandentvarkos ūkis yra paauglystės etape: apie naujas tendencijas, sprendimus, „madas“ kažką lyg ir girdėjome, kažką bandome pirkti / diegti pas save, bet baiminamės, ar tikrai bus naudos, ką pasakys akcininkai – „tėvai“, iš kur gausime pinigų, „teta Europa“ greičiausiai tokių „žaislų“ nepadovanos. Lyginant su ankstesnėmis parodomis, išaugęs dėmesys informacinėms technologijoms, įvairaus tipo duomenų surinkimui, analizei bei ja pagrįstais ūkio strateginio planavimo ir operatyvinio valdymo sprendimams liudija, kad ketvirtoji „pramonės revoliucija“ neaplenkė ir vandentvarkos sektoriaus. Visi įvairiausių matavimo prietaisų, daviklių ir programinės įrangos gamintojai siūlo savo produkciją akcentuodami, kad nuolatinė technologinių parametrų, atskirų įrenginių elektros vartojimo ir panašių dalykų stebėsena, registracija ir analizė leidžia užsakovui priimti pačius optimaliausius sprendimus dėl efektyvaus nuotekų valyklos ar vandentiekio tinklo eksploatacinio režimo, modeliuoti eksploatuojamame ūkyje galinčias susidaryti ekstremalias situacijas. Kompiuterinės programos pagal nepertraukiamo technologinių parametrų matavimo duomenis parenka optimaliausią nuotekų valyklos technologinį režimą ir valdo technologinę įrangą, „išmanieji“ siurbliai patys pasirenka optimalų darbo režimą, vandentiekio tinklo SCADA sistema su integruota hidraulinio modeliavimo programa rodo avarijos tinkle vietą ir mastą bei poveikio zoną. Tai jau nebe ateitis, o dabartis Vakarų Europos vandentvarkos įmonėse, visomis priemonėmis siekiančiose didinti veiklos efektyvumą. Be abejo, visa ši pažanga įmanoma tik disponuojant visapusiška informacija apie valdomą turtą, vykstančius technologinius procesus ir turint atitinkamus IT sprendimus skaitmenizuotos informacijos analizei.
Skaitmenizacija neaplenks ir Lietuvos vandentvarkos sektoriaus, tai tik laiko klausimas. Kitas dalykas – kaip mes ją pasitiksime: žiūrėdami kaip į „žaislą“ ar kaip į priemonę efektyvumui didinti. Klausiantiems, iš kur gauti finansavimą šiai krypčiai vystyti, galima atsakyti, kad ūkiui inventorizuoti skirtų ES lėšų naudojimas kartu tinkamai skaitmeninti inventorizuojamą ūkį būtų reikšmingas proveržis šioje srityje. Skenuotos kadastrinės bylos ar monitoriuje matomas per parą išvalytų nuotekų kiekis dar nėra skaitmenizacija.
Žiedinės ekonomikos principų taikymas vandentvarkos sektoriuje: dėmesys fosforui
Parodoje buvo galima pastebėti ir pirmuosius konkrečius žingsnius, siekiant įgyvendinti prieš porą metų nubrėžtas Europos Sąjungos direktyvines kryptis dėl žiedinės ekonomikos. Iki šiol gerą dešimtmetį buvo diskutuojama dėl pasaulinių fosforo atsargų mažėjimo, kuriamos nuotekose esančio fosforo atgavimo technologijos. Šioje srityje Europos ekonomikos flagmanas – Vokietija – pirmoji ėmėsi konkrečių veiksmų valstybiniu lygiu ir 2017 m. įstatymu įtvirtino gaires, numatančias iki 2032 m. nuotekų valyklose, didesnėse kaip 50 000 m3/d., užtikrinti fosforo atgavimą (valyklose >100 000 m3/d. nuo 2029 m.). Fosforo atgavimu laikomas ir mažųjų nuotekų valyklų dumblo atidavimas didžiosioms, kuriose vyksta dumblo monodeginimo procesas. Šiam tikslui pasiekti numatoma visiškai atsisakyti bendro nuotekų dumblo deginimo kartu su komunalinėmis atliekomis, pereinant tik prie dumblo „monodeginimo“ įrenginių ir taip sudarant galimybę iš dumblo pelenų atgauti juose esantį fosforą bei diegti technologijas, leidžiančias fosforą atgauti nuotekų valymo procese. Judant šia kryptimi Vokietijoje sprendžiama dar viena svarbi problema – perėjimas prie atsinaujinančios energijos šaltinių, nes dumblo monodeginimo įrenginiuose pagaminami reikšmingi kiekiai šiluminės ir elektros energijos. Planuojama dabartinius dumblo monodeginimo pajėgumus padidinti 2–2,5 karto. Didžiojoje Britanijoje fosforo šalinimo (kartu didinant atgaunamo fosforo potencialą) klausimams spręsti įgyvendinama Nacionalinė fosforo šalinimo programa, kurios tikslas – numatyti būdus, kaip galima pasiekti labai griežtus reikalavimus (<0,1 mgP/l) dėl fosforo išleidimo į priimtuvus. Šiandien jau žinoma per 50 fosforo šalinimo / atgavimo technologijų, taikomų įvairiose nuotekų valymo ir dumblo apdorojimo grandyse. Britai nuosekliai formuoja nuomonę, kad šalinant fosforą iš nuotekų ne tik užtikrinama geresnė vandens telkinių kokybė, bet ir sudaromos prielaidos fosforui atgauti ir naudoti jį pakartotinai. Kitame fosforo temai skirtame Miuncheno universiteto atstovo pranešime buvo pateiktas įdomus skaičius: vienos tonos nuotekų dumblo sausos medžiagos teorinė ekonominė vertė yra 280 USD, kurios didžiąją dalį sudaro dumble esantis energetinis potencialas ir fosforo vertė. Pagalvojus, kokį turtą kasdien „vartome“ Lietuvos nuotekų valyklose, bet nevertiname, kyla įvairių minčių. Pasaulinės prancūzų kompanijos atstovo pranešime buvo labai aiškiai pademonstruota šiame dešimtmetyje išryškėjusi tendencija, kai nuotekų valyklos iš energijos vartotojo transformuojamos į energijos gamintoją ir biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo) šaltinį / „gamintoją“. Tai pasiekiama diegiant mažai energijos vartojančius technologinius procesus, kartotinio vandens naudojimo sistemas, atgaunant energiją iš nuotekose esančios šilumos bei ją gaminant dumblo apdorojimo grandyje ir konvertuojant dumblą į biomasę (biokurą), atgaunant biogenines medžiagas.
Pabaigoje – dar keletas skaičių ir faktų apie fosforą. Prognozuojama, kad žinomos fosforo atsargos išseks šio amžiaus pabaigoje. 95% pasaulinių fosforo atsargų radaviečių yra susikoncentravusios devyniose valstybėse (74% fosforo išteklių yra Maroke ir Vakarų Sacharoje). Šiandien fosforas – maistinė medžiaga, rytoj – geopolitikos tema? Europos Sąjunga neturi fosforo išteklių. 80% pasaulinių fosforo išteklių, išgaunamų iš fosforo rūdos, sunaudojama trąšų gamybai. 20% dabartinio pasaulinio fosforo poreikio gali būti patenkinama atgaunant fosforą iš nuotekų.
Egidijus Kunevičius
Vandentvarkos padalinio viceprezidentas